Vilnius, Vaga, 1969 m., 285 p.
būklė: vidutinė, įrišimas gale šiek tiek įplyšęs, knygos blokas pakrypęs, labai pageltę.
Kur yra ta riba tarp žmogaus ir žvėries? Ir kas žmogų daro žmogumi? Pritrenkianti ir susimąstyti verčianti filosofinė alegorija, vienas įsimintiniausių ir įtaigiausių pasakojimų apie žmogaus sielos tamsą.
Grupė berniukų po lėktuvo katastrofos patenka į slėpiningo grožio negyvenamą salą. Juos vilioja nevaržoma laisvė ir galimybė pagyventi be suaugusiųjų kontrolės. Iš pradžių visus jungia draugystė, bendras troškimas išsigelbėti. Nusistato taisykles, nes jie juk britai – ne kokie laukiniai. Tačiau baimė, tamsa ir neapykanta greit įveikia sveiką nuovoką, saloje ima galioti vienintelė teisė – stipresniojo teisė.
E. M. Remarque‘as (1898-1970) rašė ne rinktinei publikai – rašė visiems, ir visi jį suprato. Jau pirmoji knyga „Vakarų fronte nieko naujo“ sulaukė netikėtos ir pribloškiančios sėkmės. Leidėjai, per metus Vokietijoje pardavę milijoną egzempliorių, tvirtino: „Visų laikų sėkmingiausias Europos romanas“. Tai kūrinys apie dramatišką epochą ir „prarastąją kartą“. „Trys draugai“ – liūdnas romanas apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga apie save, sugrįžusį iš karo ir bandantį stotis ant kojų. Trys herojai – skirtingi, bet vieno likimo: jie buvę kareiviai, kuriems draugystė – vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Jie geba jausti akimirkos žavesį, paslaptingą gyvybės šauksmą. Jų gyvenimo būdas – apsimestinai lengvas ir nerūpestingas. Nuoskaudą dėl sudaužytų gyvenimų ir karo sudarkytų likimų jie beviltiškai mėgina paskandinti alkoholyje. Bet atšiaurumas, cinizmas, skepsis ir juodasis humoras - tik uždanga, slepianti kraujuojančią sielą. Kaip tik dėl šios įžvalgos romano šlovė tokia nemirtinga. Remarque‘ą jaudino didysis jo amžiaus skausmas – fašizmas ir karas. Jis negalėjo jų panaikinti, bet mokėjo jų neapkęsti, kaip priešpriešą blogiui iškeldamas nenugalimą žmogiškąjį orumą.
