Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio

Antisemitizmo Lietuvoje raida / Liudas Truska.
Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005. 221 p., 

būklė: gera, pasitrynęs viršelis 

Nuo paskutinio LDK Aleksandro įvykdyto žydų išvarymo ir grąžinimo į Lietuvą nusistovėjo daugmaž pastovūs lietuvių ir žydų santykiai. Abi tautos dalyvavo krašto gamyboje, nors ir skirtingose jos ekonomikos srityse, dalijosi sukurtais produktais, kartu kentė valstybės ir gamtos negandas, nors tarpusavyje glaudžiau nebendravo. L. Truskos veikalas apibendrina visus pastaruoju metu labai pagausėjusius darbus ir ilgas šnekas dažnose konferencijose apie lietuvių ir žydų santykius XIX a. pab. — XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Autorius siekė atskleisti istorinę tiesą, kad pagaliau galėtume baigti atsiprašinėti, žemintis ir jaustis kalti už tai, su kuo mes, naujoji Lietuvos gyventojų karta, neturėjome nieko bendro. Pagaliau, siekta sulaikyti pastangas pasirodyti labai aktyviais žydų gelbėtojais ir už tuos „nuopelnus“ rinkti Lietuvos vyriausybinius bei Izraelio visuomeninius bei vyriausybinius apdovanojimus, kad, gink, Dieve, neatsirastų daugiau lietuvių apdovanotųjų teisuolių, negu liko Lietuvoje nesunaikintų žydų tautybės gyventojų genocido vykdymo metais, ypač, kad išliko gyvi beveik vien tie Lietuvos žydai, kurie suspėjo Vokietijos-SSRS karo pradžioje pasitraukti į Rusijos gilumą.

Nauja Liudo Truskos knyga „Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. birželio“, paremta daugybe dokumentų ir faktų, iš esmės pirmas toks kruopštus ir didelis veikalas lietuvių istoriografijoje. Galima ginčytis dėl smulkmenų ar teiginių, tačiau atmesti pagrindinių faktų ir nepritarti jų giliai analizei negalima. Knyga priverčia permąstyti kai kuriuos iki šiol vyravusius teiginius ir pergalvoti mūsų tautos istorinę praeitį, ją teisingai suprasti bei įsisąmoninti. Rasinis nacionalizmas negali ir neturi būti tautos savasties gynimo priemonė.