J. Biliūnas - Liūdna pasaka: kūrybos rinktinė (žr. būklę)

"Baltos lankos", 132 psl., minkšti viršeliai, 1995, 

būklė: gera, pasitrynę viršelio kampai, vietomis įplyšę, yra štampas priešlapy

Fragmentiškumas, dėmesys detalėms, niuansams, atsiribojimas nuo teorijos, teigusios, kad rašytojas privalo kurti objektyvų epochos ir visuomenės paveikslą – visa tai būdingos Biliūno prozos ypatybės. Lietuvių literatūros kritikoje Biliūnas dažniausiai laikomas realizmo atstovu, tačiau bandyta jį priskirti ir sentimentalistams (Algimantas Radzevičius). Kita vertus, ne vienas tyrinėtojas pastebėjo jo kūryboje didelį jausmo santūrumą, derinamą su stipriu emocingumu (Meilė Lukšienė, Kazys Umbrasas).
Biliūnas nebijojo aiškiai apibrėžti savo pilietinės pozicijos, tačiau jis taip pat dažnai laikomas tolerancijos, pakantumo skatintoju. Jį veikė modernistinės reliatyvizmo idėjos, pasak kurių, nieko tikra nežinome apie mus supančius daiktus ir reiškinius ir neturime teisės kategoriškai spręsti ar teisti. Biliūno veikėjai neskirstomi į teigiamus ir neigiamus, jiems nepritaikomos stereotipinės schemos. Pasakotojas dažnai neatskleidžia, kurio pusę jis palaiko, nors gali su skaitytoju pasidalyti abejonėmis, nesislepia už savo veikėjų, neimituoja objektyvaus visažinio pasakotojo, būdingo klasikinio realizmo prozai.