P. Svensson - Apie ungurius ir žmones

Kiek iš tiesų galima pažinti ungurį? Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję. 

Stebėtinai mažai yra žinoma apie europinį ungurį (Anguilla anguilla). Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo“: ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė. 

Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?