Lietuvos tapyba, 1979 m.

  • nuolaida
  • €4


Lietuvos tapyba / sudarė Pranas Gudynas, Vilnius : Vaga, 1979 m.  393 p. būklė l. gera, be aplanko

Tapyba sovietmečiu buvo pažangiausia ir labiausiai valdžią dominanti dailės rūšis. Tapytojų veiklą prižiūrėjusi Dailininkų sąjungos Tapybos sekcijos vadovybė rengė eskizų peržiūras, parodų aptarimus, kvietė dailininkus į susirinkimus, kur pagal SSRS Dailininkų sąjungos ir LKP CK instrukcijas jiems aiškino kūrybos uždavinius.
 
Nikitos Chruščiovo vykdyta destalinizacija tapytojams leido atmesti stalininį socrealizmo modelį, atnaujinti tapybą remiantis modernizmo tradicijomis ir individualia išmone. Po 1968 m. Prahos pavasario režimas vėl sugriežtėjo ir iki pat Michailo Gorbačiovo perestroikos viešoji retorika sergėjo komunistinės ideologijos autoritetą, nors niekas nebetikėjo jos tuščiais teiginiais. Šizofreniškas stagnacijos laikų visuomenės būvis gerai atsispindėjo ir dailės gyvenime. 7 dešimtmečiu tapyba lyg ir pasidalijo į oficialią ir neoficialią, bet sovietų valdžia Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, stengėsi įteisinti ne visai klusnių menininkų veiklą, nuolat plėsdama oficialiosios kultūros ribas. Neoficialioji, dirbtuvėse kaupiama ir tik bičiuliams rodoma kūryba buvo ne pasipriešinimo būdas, o veikiau prisitaikymo ir išlikimo niša. 
 
6 dešimtmečio pabaigoje pradėtą tapybos formos modernizavimą gana greitai nustelbė sąmoningas dailininkų posūkis prie (dailės) istorijos – istorinių tapybos stilių, tradicinių siužetų ir net konkrečių kūrinių kartojimas, taip pat ironiškas perdirbinėjimas. Tapybos autonomijos, savarankiškos estetinės vertės siekį lydėjo pastangos ją sunaikinti.