Jonas Ruškus - Negalės fenomenas, 2002 m.

Šiaulių universiteto leidykla, 203 psl., au autoriaus autografu ir dedikacija. 

Būklė: labai gera 

Kalbėdamas apie negalios fenomeną autorius pirmiausia stengiasi apmąstyti jo vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Apie pusantro šimto metų, maždaug iki šeštojo XX a. dešimtmečio, negalia buvo vertinama tik kaip klinikinis reiškinys. Kažkada toks požiūris buvo labai pažangus, nes atsisakyta visų antgamtinių negalios aiškinimų, pradėta orientuotis į jos korekciją. Sukurta daug specializuotų įstaigų, kuriose neįgaliesiems buvo teikiama medicininė ir pedagoginė pagalba. Šio požiūrio išskirtinis bruožas: negalė suvokta kaip koreguotina nepageidaujama skirtybė, nukrypimas nuo normos. Nuo praėjusio amžiaus vidurio, pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, pradėjo formuotis kitoks požiūris į negalią ir kitoks jos supratimas. Negalia čia pirmiausia vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų). Suprasta, kad negalia yra ne tik žmogaus fizinių, intelekto ar psichikos pokyčių, o ir stereotipų, socialinių vaizdinių bei socialinės sąveikos rezultatas (psichosocialinis požiūris). "Klinikinis požiūris į neįgaliųjų socialinę integraciją ir ugdymą generuoja neigiamus visuomenės socialinius negalės vaizdinius ir nuostatas. O neigiami kolektyviniai vaizdiniai ir socialinės nuostatos sąlygoja segregacinį žmonių elgesį".