Terapinė poezija

Terapinė poezija

Reikalingi ne vien kūno, bet ir dvasios vaistai!

Šią savaitę gavome gražų prašymą iš savanorio Lino Meškausko atrinkti eilėraščių, kurie įkvėptų, būtų viltingi ar juokingai ir visaip kitaip keltų dvasią. Linas kasdien vykdamas į ligoninę atspausdina eilėraščių, kuriuos vėliau pakabina ant durų, skyriuose, kuriuose gydomi covid-19 pacientai.

"Kaskart atėjus į Santariškių Covid reanimacijos skyrius nieko negalėjau atsinešti, rankos buvo tuščios. Nepatinka ateiti tuščiam, norisi, kad kas nors ir liktų kai mano rankų ir kojų pagalba išeina namo po savanorio pamainos. Žodžiai, kuriuos galime palikti - kaip paskyrimas kuriuos rašo gydytojai pacientams. Išrašykime savo paskyrimą ten esantiems visiems. Tikiu, kad žodžiai veiks. Veiklioji medžiaga, jei rašote, galite būti tiek jūs, tiek jūsų mylimas autorius." - rašė Linas.

Pasidalinome jo prašymu su visais ir sulaukėme gausybės puikių eilėraščių! Ačiū visiems neabejingiems ir kūrybingiems! 

Štai mūsų visų pastangomis surinkti eilėraščiai:

 

 

poezija nėra

kalti metaforas

ar išrast

naujus 

vaizdus...

poezija yra

eiti 

į pat 

vidurį ir 

dainuoti

 

Jonas Mekas. Eilėraščiai iš rinkinio „ŽODŽIAI IR RAIDĖS“ (2007)

-----

Kodėl tu? Ar

girtas? 

 

Ne.

Aš tik suklupau

eidamas

per

gyvenimą. 

 

Klumpu ir

vėl

keliuos

 

gyvenimo

keliuos, 

 

kaip ir

tu. 

 

Neatsargus

mes

 

ir pilni

juoko

ir

ašarų

 

nešdami

namo

girtą

Eugenijų.

 

Jonas Mekas. Eilėraščiai iš rinkinio „ŽODŽIAI IR RAIDĖS“ (2007)

-----

BALTAS NERŪPESTINGUMAS

Koks baltumas, neapsakomas baltumas!
Kur dangus, kur žemė — neatskirsi.
Krinta sniegas — baltas nerūpestingumas.
Rodos, šūktelsi iš džiaugsmo ir numirsi.

Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne,
tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę —
tegu prikrenta į širdį to baltumo,
to švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo.

(Justinas Marcinkevičius )

-----

"Gėlė ir vėjas"

 

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,

O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", -

Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,

Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

 

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų

Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,

Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos

Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.

 

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,

Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -

Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą

Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"

 

Radauskas. Eilėraštis iš rinkinio "Strėlė danguje" 1950

-----

BIRŽELIS SIENOJE

Būdavo lėkštų dienų, kai viršų imdavo abejonė,

ir visiškos santarvės dienų.

Vasara triukšmavo nelyg daržovių pardavėjai

Paryžiaus turguje

Sulipę įsimylėjėliai ant suoliukų jau skaičiavo

busimą pelną ir nuostolius,

laimės ir nesantaikos mėnesius.

Birželis Sienoje: visose aikštėse ir skveruose vaikiai

musė būgnus, repetavo prieš palio -

bronzinis miestas virpėjo kaip armija prieš mūšį.

Sausos lūpos laukė lietaus.

 

Adam Zagajewski; iš 'Orfėjo kriauklė'

-----

TAŠKAS

 

nes viskas yra nesibaigiančio judėjimo galimybės

aš pradedu eilėraštį mažąja raide

ir gale nededu taško

taip medis pražysta mažąja raide

ir čiulba paukštis ir aš

galvoju apie tave bet šiandien

galvodamas apie tave

aš padedu tašką. Ir galvoju toliau

 

Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.

-----

Jų profesija

 

jie negali ištrokšti daugiau

nei kiekvienas iš mūsų trokšta

jie negali nuleisti galvos

ir palikti mus be pusiausvyros

jie negali pavargti stebėti

kaip mes keičiamės metai iš metų

kokį rūbą nudėvim ir veidą

kiek palinkstam arčiau jų globos

jie rubuiliai garbaniai pilvūzai

arba orūs asketiškai tylūs

jie panėši į moteris tobulas

plikabambius mažylius o kartais

į rūstokus ir kirst pasirengusius

ilgaplaukius dailius jaunikaičius

jie dažniausiai vienas iš priekio

ir iš nugaros vienas dažniausiai

kad pridengtų kaip šarvas kūną

kad apglobtų kaip skydas dvasią

pasitaiko ir trečias kartais

atpažinti gali iš ramybės

jie negali tavęs apleisti

užsimiršti ar pasigerti

jie net poilsio nė minutėlės

jau tokia jų profesija – angelas

 

Rūkas ir vėjas: eilėraščiai / Erika Drungytė

-----

SAULĖJE ANT ŽOLĖS

 

Aš jums noriu dabar papasakot

Apie paprastą, primityvią laimę –

Gulėti saulėje ant žolės ir snausti.

Jokių minčių,

Jokių jausmų, –

Vien pojūtis, kad šilta,

Kad niekas negresia,

Kad galima gulėti.

Greta manęs,

Ant letenų padėjęs snukį,

Snaudžia didelis, kudlotas šuo.

 

Algimantas Baltakis, Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970. 

-----

Nėr pasauly jėgos, kuri ją sutryptų!

 

Kukutis stebi plentu ropojančią boružę

Man negaila,

man taip negaila,

man taip negaila kalnų aukščiausių

nei vandenų,

man taip negaila,

man taip negaila

lėktuvų ir Amerikos, –

kaip gaila man,

kaip gaila man boružės,

ropojančios asfaltu,

po kojom, po ratais – asfaltu.

Tokia ji maža ir silpna,

dieną naktį – asfaltu.

Ir nėr jai pasauly jėgos,

ir nėr jai pasauly jėgos,

kuri ją sutryptų –

tokia ji maža ir silpna,

mažesnė už mažą.

Po kojom, po ratais –

per tokį mažumą

nėra jai pasauly jėgos!

 

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

-----

Tikėjimas

 

Tikime tąsyk, kada pamatom

Lapą beplaukiant arba rasos lašą

Ir žinom – jie yra neišvengiami.

Kad ir mūs akys aptemtų, mirgėtų,

Žemėj tai bus, o daugiau nieko kito,

Lašą tolyn nuplukdys upės vandenys.

Tikime taipgi, kada susižeidę

Koją į akmenį, žinom, kad akmenys

Tam ir yra – nusimušti kojelėms.

Žvelkit, kaip medis meta šešėlius,

Metam šešėlį ir mes, o ir gėlės.

Jei nėr šešėlio, tai būti nėr galios.

 

Czesław Miłosz, iš poemos 'Pasaulis', 1943, versta Sigito Gedos

-----

„Peizažas“

 

Ant kalno žmogelis klūpo,

Aplinkui pasauliai tveriasi –

Štai klonyje rąžosi upė,

Iš medžių burnų virsta garas...

Vis klūpo, o žemė sukasi,

Spinduliai vietoj laiko liejasi –

Širdis jo dangun ištrūkusi

Aukštybėse virva vieversiu...

O kalnu ropoja žolės,

O veidą vis kliudo debesys,

Ir artinas krantas tolimas,

Ir amžiai prabėga, stebisi –

Kad, virš kasdienių rūpesčių,

Virš skurdo, nelaimių ir karo,

Žmogelis ant kalno klūpo...

O angelas lauką aria.

 

Stankevičius

-----

Rabato

jei kada nors ką nors pamatei visada

ir visur matysi tą patį. visada ten bus anksčiau

pamatyto trupinėlis įmanomas atpjauti tik

pačiu aštriausiu peiliu. jei matai pavargusį

besišypsantį valstietį tolstantį artimiausia

kalva su žagarų ryšeliu vadinasi esi jį

matęs vaikystėje jį tau pamatė tas kuris

buvo tuomet tavimi. jis jį tau išvogė iš visų

dalykų kurių tau nereikia. vadinasi tau

reikia tik to žagarų ryšelio tik tų daiktų ir

eilėraščių kurie irgi buvo tau pamatyti tai

taurioji vagystė be jos mes būtume akli

o jei vis dar nori apie ką nors galvoti –

galvok kodėl pavargęs tolstantis valstietis

šypsosi.

 

Kęstutis Navakas, Eilėraščiai, "Metai".

-----

Įbridęs

vidury

upės,

stovi

žmogus.

Atrodo,

niekas

jam

lyg

nerūpi –

ramus

stovi

jis

ir,

nejudėdamas,

žiūri,

kaip

juda

plūdė

kaip

plaukia

rūkas.

 

Jonas Mekas Iš rinkinio 'Pavieniai žodžiai' 1967

-----

Pasakyk, upele, kaip randi tu kelią? 

Aš neieškau kelio, aš esu upelė

 

E. Mieželaitis

-----

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido

Ir iš akių blizgėjimo aštraus,

Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido

Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

 

Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,

Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus

Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,

Praaugusią, lyg augštas medis girioje, visus medžius.

 

Nes tu sakei: ,,Per žemę mes praeinam

Tik vienąsyk, tai būkime tvirti.

Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,

Tas nesutirps mirty.”

 

Todėl, nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,

Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare, -

Iš tavo liūdno ir pailgo veido

Aš pažinau karalių tavyje.

 

Vytautas Mačernis, 1942 m. Šarnelė

-----

Linksmiau!

 

Po lietaus saulė šypsos

Po nakties diena ateina

Kam liūdėti? Kam blogai jaustis?

Pabaigoje viskas praeina

 

Tad nenusimink, aukščiau galvą kelk

Jei nukrisi - nusispjauk

Primink sau ir kitiems

Priežasčių šypsotis - daug!

 

-Pickle_mayo

-----

-----

Kukučio galybė

 

Klausos Kukutis —

girdi Kukutį.

 

Kalba Kukutis —

ir supranta,

kad kalba Kukutis.

 

Sėdi ant suolo Kukutis

ir jaučia,

kad sėdi ant suolo Kukutis.

 

Žingsniuoja Kukutis

ir žingsniavimas

eina iš jo paties,

ir matymas

eina

iš jo paties

ir galvojimas...

 

Ir šitaip gyvena Kukutis

ir žino,

kad gyvena Kukutis,

kad jis visas —

pilnas Kukučio.

 

Marcelijus Martinaitis

-----

 

RAKTAS

Kažkas man įdavė šį sunkų raktą, 

Linksmai pasakęs: - Eik ir atrakink. -

O ką man atrakinti? Skrynią, kaktą, 

Vartus į pragarą ar vartelius širdin?

 

Kažkam tikriausiai šitas raktas tinka, 

Kažkur yra ta užkeikta spyna.

Tiktai neaišku, kas ten užrakinta, -

Teisybė? Lobis? Dievo dovana?

 

Gal polėkis, kursai lakins ir lamdys?

Gal kvaitulys, kuris iškart praris?

Kada man lemta ir kažin ar lemta

Surast tą užraktą ir tas duris?

 

O gal nėra nei durų, anei vartų,

O raktą įdavė, kaip gyvastį, tik tam,

Kad braučiausi į kuo tamsesnę kertę,

Į kuo slaptesnę širdį sutiktam?

 

Algimantas Mikuta (Švytuoklė, Vilnius, 1978, p. 7)

-----

SENTIMENTALUS

Kiek sielvarto kiek neišlieto

Apkabinki mane ir raudoki

Plaukia debesys plaukia iš lėto

Ir pilki ir kažkokie graudoki

 

Gal kas nors pasikeis dar o gal gi

Po lietaus ilgesingo kritimo

Paraudoki įkniaubusi galvą

Į pavargusią mano krūtinę

 

Gal pakilsi pažvelgsi nustebusi

Prisiminus tik mūsų metus

Ak kaip plaukia kaip plaukia tie debesys

Ak koks ilgas ir lėtas lietus

 

Antanas A. Jonynas (Metai kaip strazdas, Vilnius, 1977, p.40)

-----

ATODŪSIS

 

Kaip skaudžiame vidužiemio ore

Iškvėptas šiltas kvapas

Sutirpsta erdvėje

Mūs jausmas, 

Išmintis

Ir meilės pažadai.

 

Pasauly nieks 

Be pėdsako nedingsta,

Tačiau vis tiek norėtųsi žinoti,

Ar kam nuo to šilčiau...

 

Ir vis dėlto aš tyliai -

Tarsi sau - kartoju:

Aš myliu jus.

 

Alfonsas Maldonis (Kai saulė teka, Vilnius, 1978, p. 145)

-----

BEGALINIS LIŪDESYS

 

Ant melsvo fono - žvaigždės blyškios.

Naktis kaip ašara šviesi.

O žemėj žydi baltos vyšnios

Ir begalinis liūdesys.

 

Pavasario gėlė tyli

Žolėj geltoną veidą slepia, 

Pasaulis liejasi ir kvepia

Liūdnam mėnulio spinduly.

 

Danguj apalpę žvaigždės guli.

Naktis betikslė ir šviesi.

O, senas, virpantis mėnuli,

O, begalinis liūdesy!

 

Henrikas Radauskas

-----

STEBUKLINGA ŽOLĖ

Kaip vaistažolių rinkėjas.

Vis lenkiuos. Vis ieškau, ieškau.

Tos - rečiausios. Stebuklingos.

Legendarinės žolės.

 

Pieva didelė. Nelengva.

Tarp žolių žolės ieškoti. 

Šimtą kartų jau lenkiausi.

Vis ne ta. Ne ta. Ne ta.

 

Boba žolę ožkai peša.

Viskas paprasta. Ir aišku.

Kemša į didžiulį maišą, 

Kas papuola po ranka.

 

Ji, gal būt, ir mano žolę

Iš netyčių bus išrovus

Man baisu, kad nesuėstų

Tos retos žolės ožka.

 

Dar baisiau, jeigu iš viso

Pievoje nėra, ko ieškau. - 

Tos  - rečiausios. Stebuklingos.

Legendarinės žolės. 

 

1968, Algimantas Baltakis (Stebuklinga žolė, Vilnius, 1971, p. 5)

-----

TOKS VAKARAS

 

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.

Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu - 

Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:

ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,

ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,

ir toli, labai toli girdėtis.

Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

 

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.

Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.

Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!

 

(Justinas Marcinkevičius, Raštai I, Vilnius, 1982, p. 91)

-----

 

tavo valandos, beveik kad jau pamirštos

tolimoj pakrantėj

kasdien vis labiau rudenėjančioj

 

slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo

 

sustojant ir pakeliant kokį

akmenuką, ryškų ir šlapią

ar kriauklę

 

tarsi nė nesiklausant

vis tų pačių balsų, vis tų pačių: jūros, vėjo, paukščių

 

kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas

apima, kokia stebuklinga vienatvė

netikėtas turtas, tik tau atitekęs

 

smėlis, prilipęs prie padų

 

tikrovė

staiga atsivėrus

 

1989-1994; Nijolė Miliauskaitė (sielos labirintas, Vaga, 1999)

-----

kažkas many

gerai žino kelią

 

veda mane, girdžiu

fleitos balsą, nieko

nesibijau, esu kaip vaikas

 

štai - durys į uždraustą kambarį

pravertos

dar vienas žingsnis, dar

 

kaip tuščia

 

galvojau, rasiu lobyną, drėgną ir tamsų, pilną

prikrautą aukso ir brangakmenių, ranka išrašytų knygų

muskuso, smilkalų, kvapniųjų aliejų ir ambros

aksomo, šilkų, brokato, Kašmyro vilnos

pipirų, cinamono, gvazdikėlių, tikrojo šafrano, muskato riešuto, ak ir daugybės

stovylų, nepažįstamų, dieviškų

 

pats labirinto centras, šitiek sapnuotas

 

nuo  menės raštuotų grindų

veidrodžio šukę pakeliu

 

kaip šviesu

 

Nijolė Miliauskaitė (sielos labirintas, Vaga, 1999)

-----

IŠTIKIMYBĖ

 

Palaimos šviesią valandą

Ar juodu nesėkmės metu

Aš liksiu ištikimas žmogui

Ir sau pačiam.

Yra nematoma jungtis

Tarp mūs visų širdžių,

Ir saulėtą dienovidį,

Ir nykųjį vidurnaktį

Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu.

 

Po kasdienybės pelenais

Karšta rusena žarija

Kiekvieno mūsų širdyje.

Tegu ji skaidriai įsižiebs

Draugystės šildančiais jausmais

Palaimos šviesią valandą

Ir juodu nesėkmės metu - 

Ir tamsią naktį, 

Ir šviesią dieną - 

Būties akimirką

Kiekvieną ---

 

Kačerginė

1965.8.19

Vincas Mykolaitis Putinas (V. Mykolaitis-Putinas, Raštai, II tomas, Vilnius, 1990)

-----

Žemės tyla

 

Kaitri birželio popietė...

Keista ramybė srūva

Tau į kraują,

Į tavo ilgesį ir nerimą.

Kaip niekados

Tu šiandien pajunti, 

Kad šią akimirką pasaulyje

Jūs dviese likote - 

Tik tu ir žemė.

Ir nieko nebėra daugiau - 

Tik tu ir žemė...

Kokia palaima

Nejučiom nukrist į žolę

Ir nieko nieko nespėliot

Ir nemąstyt, 

Atmest rankas, 

Ramiai žiūrėt į žydrą dangų,

Žvilgsniu paliest 

Nebyliąją aukštybę

Ir vėl atgimt - 

Šioj žemiškoj tyloj ...

 

1973 

Eugenijus Matuzevičius (Lietuvių poezijos balsai. Vilnius, tyto alba, 2001, p.154)

-----

VAIKO EILĖRAŠTIS

 

Kai motina vedė mane

Įrašyti mokyklon, 

Paklausė:

Kuo noriu būti?

 

Nesupratau.

Tylėjau.

 

Juk jau esu,

Kaip tėtis, kaip mama, 

Sesuo ir brolis, 

Kaip mūs namai, 

Akėčios, žagrės, 

Šulinys kieme.

Esu, 

Kaip tas gandralizdis

Ant kluono,

Kaip sodas, 

Jovarų eilė

Ir tyloje laukų laukai,

Kaip saulė, 

Vilkavišky tekanti,

O nusileidžianti Varbaly...

 

Ir motina 

Vargu ar nujautė

Šį mažo vaiko 

Eilėraštį.

 

Kazys Bradūnas (Duona ir druska, Vaga, 1992)

-----

POŽEMINĖS UPĖS

 

Neturi upės šios vardų.

Jos tyliai srūva be krantų.

 

Jos neatspindi  debesų.

Kur teka jos - nyku, tamsu.

 

Žuvėdra nepalies sparnu

Liūdnų patamsio vandenų.

 

Į jas mergaitės nežiūrės.

Žarom jos niekad nežėrės.

 

Bet jų vanduo, švarus, vėsus,

Maitina šulinius visus.

 

Jos kantriai teka po žeme,

Ar vasara bus, ar žiema.

 

Tik kartais slegiamos tamsos, 

Šaltiniais prasiveržia jos.

 

Ir žvelgia lyg akis skaidri

Šaltinis miško vidury.

 

1964

Algimantas Baltakis (Lietuvių poezijos balsai, 2001, p. 160)

-----

JEIGU MANO GYVENIMAS...

Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną,

Kur paslystant

Atsiveria 

Bedugnių gelmė,

O suklumpant

Atsiveria žaizdos, - 

Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną, 

Kur aš viena ranka stveriuos

Aukščiau užkopusios rankos, 

O kitą ištiesiu

Kopiančiam paskui save, -

Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną,

Kur reik žvelgti nuolat į priekį,

Nes kas dairos atgal,

Tas netenka pusiausvyros

Ir nurieda žemyn, - 

Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną,

Ir kasdien, 

Su kiekvienu žingsniu

Mano išvysta

Vis platesnius horizontus,

Ir aš vis aiškiau pamatau

Šviesujį saulės veidą, - 

Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną,

Aš mirt privalau tik viršūnėje!

 

Vytautas Bložė (Lietuvių poezijos balsai, 2001, p. 172)

-----

VAKARO RAMUMA

dėkok už dieną tarsi tau vienam sutvertą

ir nusilenk žemai į keturias puses

šįvakar ir už visą savo laiką nes

kas žino gal nebus jau kito karto

dėkot už dieną vien tik tau sutvertą

o ypač pasimelst už tas dienas

kurios manei gyvenimo nevertos

 

Donaladas Kajokas (Meditacijos, 1997, p. 252)

-----

APIE RUDENĮ IR PER DIDELIUS BATUS

Įsigijau per didelius batus.

Nėr ko norėt - ne vaikas, nepriaugsiu

ligi jų dydžio, teks - kol nesuplyš - 

šlepsėti jais rudens metu bjauriausiu.

 

Lig batų dydžio nepriaugt - menka

bėda, kur kas prasčiau, kai spausti  ima 

ar klaipos į šalis per dideli, 

deja, ne batai mūsų, o troškimai.

 

Nėr ko norėt - ne vaikas jau esu,

ir netgi ne jaunuolis, - lietuj lyjant

lėtai šlepsiu molingu takeliu - 

taip grįžta senis, perkėlęs galviją. 

 

Donaldas Kajokas (Meditacijos, 1997, p. 191)

-----

VASAROS ŽIEDAS

 

Mažas, visų baramas laukų vijokli,

kvietį apsivijęs, 

saulės ir lietaus taip pat ištroškęs, 

kaip ąžuolas, kaip kregždė, kaip aš...

Nušvitai - 

taip nereikalingai! - 

rožiniu vainiklapiu

trumpos vasaros

ilgai dienai.

Kol pakirs geležis, 

Žinok, - 

Be tavęs 

Nepilna būtų žemė.

 

1975 

Janina Degutytė (Raudonoji upė, 2013, p. 164)

-----

Auksinė sruzdėlė

 

Kokia iš tų eilėraščių nauda?

Ir kam juos tie poetai nuolat kuria?

Naudingas daiktas – dviratis, lazda,

plaktukas, duona, batai ar kepurė.

 

O kas iš tų eilėraščių dailių?

Iš jų sriubos, nei košės neišvirsi,

Neatsipjausi kaip dešros peiliu

Ir į vartus galingai neįspirsi.

 

Neprisileisi tu iš jų sulos,

sausainių ar pyrago neiškepsi,

nesaugos kiemo, priešo neaplos,

o jų paskaitęs genijum netapsi.

 

Jais nepašersi kiaulių, nei kačių,

ir nepadės jie tau, kai skauda dantį.

O jeigu atvirai, tai aš jaučiu,

kad galima visai be jų gyventi.

 

Bet kartą aš eilėraštį skaičiau,

už lango lijo, taip lengvai ir smulkiai,

ir tapo viduje kažkaip keisčiau,

lyg būtų ant širdies nukritus dulkė,

 

tokia lengva, mažutė ir jauki,

lyg skruzdėlė auksinė nuropotų,

lyg suptųs plūdė vakaro aky,

ir skonis burnoje – mamos kompoto...

 

Ir jeigu atvirai, tai privalau

Sutikt, kad daug kas ir be to gyvena.

Bet argi tai gyvenimas, brolau,

Kai niekas tau širdies nepakutena?

 

Daiva Čepauskaitė (Baisiai gražūs eilėraščiai, 2017)

-----

Anglų humoras

Gamta ir dėsniai jos neaiškūs buvo nuo senų laikų.
Bet Dievas tarė: „Newton tebūnie!“, ir visa tapo tuoj aišku.

Labiausiai buvo velnias nepatenkintas tuo,
Jis tarė: „Einstein tebūnie!“ ir taip grąžino status quo.
*
Pone N., su jūsų nuomone aš sutinku,
Kad poetą bet kurį mes galime laikyt kvailiu,
Bet jūsų asmeniu parodyt būtų ne pro šalį,
Kad ne kiekvienas kvailas ponas poetu būt gali.

Vytautas Mačernis, 1944.III.10

-----

NEMUNAS

Su Nemunu
Pateka saulė.
Su Nemunu
Leidžias toli.

Prie Nemuno
Mano pasaulis,
Prie Nemuno
Mano šalis.

Su Nemunu
Ašarą plovėm,
Su Nemunu
Griovėm stabus.

Prie Nemuno
Buvom senovėj
Ir būsim,
Kol Nemunas bus.

Su Nemunu
Žemėn įaugom,
Įleidom galingas
Šaknis.

Ir motinos
Lopšius kol saugos –
Iš čia
Neišdegins ugnis.

Su Nemunu
Pateka saulė.
Linguoja lopšinė
Laisva.

Prie Nemuno
Mano pasaulis –
Gimtoji šalis
Lietuva.

Paulius Širvys

-----

LAUKIMAS

Tikim dieną - tikrą, neapgaulią,
Regim dangų nebe debesy,
Laukiam rytdienos kuri kaip saulė
Užtekėtų didelė, šviesi!

Laukiam balso nebe vakarykščio,
Kurs kaip aitvaras naktyj pasivaidens,
Tikim oro pranašais ir pranašyščių
Viltimi gyvenam lig rudens.

Žemę rudeninę lietūs merkia,
Žinom - ji pabus ir vėl žaliuos,
Sikamorų šakos miesto parke
Pumpurus sukraus ir vėl paukščius vilios.

Laukiam rytdienos ir nepaliaujam
Ja tikėti: ji bus jauna, šviesi.
Ir nuo rytoj iki vakaro keliaujam
Klausinėdami: ar jau buvau ar jau esi?..

Bernardas Brazdžionis „Poezijos pilnatis“ 1970

-----

Žiemos pasaka

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.

Henrikas Radauskas


0 comments

palik komentarą

Panašios prekės