Reikalingi ne vien kūno, bet ir dvasios vaistai!
Šią savaitę gavome gražų prašymą iš savanorio Lino Meškausko atrinkti eilėraščių, kurie įkvėptų, būtų viltingi ar juokingai ir visaip kitaip keltų dvasią. Linas kasdien vykdamas į ligoninę atspausdina eilėraščių, kuriuos vėliau pakabina ant durų, skyriuose, kuriuose gydomi covid-19 pacientai.
"Kaskart atėjus į Santariškių Covid reanimacijos skyrius nieko negalėjau atsinešti, rankos buvo tuščios. Nepatinka ateiti tuščiam, norisi, kad kas nors ir liktų kai mano rankų ir kojų pagalba išeina namo po savanorio pamainos. Žodžiai, kuriuos galime palikti - kaip paskyrimas kuriuos rašo gydytojai pacientams. Išrašykime savo paskyrimą ten esantiems visiems. Tikiu, kad žodžiai veiks. Veiklioji medžiaga, jei rašote, galite būti tiek jūs, tiek jūsų mylimas autorius." - rašė Linas.
Pasidalinome jo prašymu su visais ir sulaukėme gausybės puikių eilėraščių! Ačiū visiems neabejingiems ir kūrybingiems!
Štai mūsų visų pastangomis surinkti eilėraščiai:
poezija nėra
kalti metaforas
ar išrast
naujus
vaizdus...
poezija yra
eiti
į pat
vidurį ir
dainuoti
Jonas Mekas. Eilėraščiai iš rinkinio „ŽODŽIAI IR RAIDĖS“ (2007)
-----
Kodėl tu? Ar
girtas?
Ne.
Aš tik suklupau
eidamas
per
gyvenimą.
Klumpu ir
vėl
keliuos
gyvenimo
keliuos,
kaip ir
tu.
Neatsargus
mes
ir pilni
juoko
ir
ašarų
nešdami
namo
girtą
Eugenijų.
Jonas Mekas. Eilėraščiai iš rinkinio „ŽODŽIAI IR RAIDĖS“ (2007)
-----
BALTAS NERŪPESTINGUMAS
Koks baltumas, neapsakomas baltumas!
Kur dangus, kur žemė — neatskirsi.
Krinta sniegas — baltas nerūpestingumas.
Rodos, šūktelsi iš džiaugsmo ir numirsi.
Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne,
tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę —
tegu prikrenta į širdį to baltumo,
to švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo.
(Justinas Marcinkevičius )
-----
"Gėlė ir vėjas"
Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", -
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.
Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.
Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"
Radauskas. Eilėraštis iš rinkinio "Strėlė danguje" 1950
-----
BIRŽELIS SIENOJE
Būdavo lėkštų dienų, kai viršų imdavo abejonė,
ir visiškos santarvės dienų.
Vasara triukšmavo nelyg daržovių pardavėjai
Paryžiaus turguje
Sulipę įsimylėjėliai ant suoliukų jau skaičiavo
busimą pelną ir nuostolius,
laimės ir nesantaikos mėnesius.
Birželis Sienoje: visose aikštėse ir skveruose vaikiai
musė būgnus, repetavo prieš palio -
bronzinis miestas virpėjo kaip armija prieš mūšį.
Sausos lūpos laukė lietaus.
Adam Zagajewski; iš 'Orfėjo kriauklė'
-----
TAŠKAS
nes viskas yra nesibaigiančio judėjimo galimybės
aš pradedu eilėraštį mažąja raide
ir gale nededu taško
taip medis pražysta mažąja raide
ir čiulba paukštis ir aš
galvoju apie tave bet šiandien
galvodamas apie tave
aš padedu tašką. Ir galvoju toliau
Marčėnas, Aidas. Šulinys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1988.
-----
Jų profesija
jie negali ištrokšti daugiau
nei kiekvienas iš mūsų trokšta
jie negali nuleisti galvos
ir palikti mus be pusiausvyros
jie negali pavargti stebėti
kaip mes keičiamės metai iš metų
kokį rūbą nudėvim ir veidą
kiek palinkstam arčiau jų globos
jie rubuiliai garbaniai pilvūzai
arba orūs asketiškai tylūs
jie panėši į moteris tobulas
plikabambius mažylius o kartais
į rūstokus ir kirst pasirengusius
ilgaplaukius dailius jaunikaičius
jie dažniausiai vienas iš priekio
ir iš nugaros vienas dažniausiai
kad pridengtų kaip šarvas kūną
kad apglobtų kaip skydas dvasią
pasitaiko ir trečias kartais
atpažinti gali iš ramybės
jie negali tavęs apleisti
užsimiršti ar pasigerti
jie net poilsio nė minutėlės
jau tokia jų profesija – angelas
Rūkas ir vėjas: eilėraščiai / Erika Drungytė
-----
SAULĖJE ANT ŽOLĖS
Aš jums noriu dabar papasakot
Apie paprastą, primityvią laimę –
Gulėti saulėje ant žolės ir snausti.
Jokių minčių,
Jokių jausmų, –
Vien pojūtis, kad šilta,
Kad niekas negresia,
Kad galima gulėti.
Greta manęs,
Ant letenų padėjęs snukį,
Snaudžia didelis, kudlotas šuo.
Algimantas Baltakis, Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
-----
Nėr pasauly jėgos, kuri ją sutryptų!
Kukutis stebi plentu ropojančią boružę
Man negaila,
man taip negaila,
man taip negaila kalnų aukščiausių
nei vandenų,
man taip negaila,
man taip negaila
lėktuvų ir Amerikos, –
kaip gaila man,
kaip gaila man boružės,
ropojančios asfaltu,
po kojom, po ratais – asfaltu.
Tokia ji maža ir silpna,
dieną naktį – asfaltu.
Ir nėr jai pasauly jėgos,
ir nėr jai pasauly jėgos,
kuri ją sutryptų –
tokia ji maža ir silpna,
mažesnė už mažą.
Po kojom, po ratais –
per tokį mažumą
nėra jai pasauly jėgos!
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
-----
Tikėjimas
Tikime tąsyk, kada pamatom
Lapą beplaukiant arba rasos lašą
Ir žinom – jie yra neišvengiami.
Kad ir mūs akys aptemtų, mirgėtų,
Žemėj tai bus, o daugiau nieko kito,
Lašą tolyn nuplukdys upės vandenys.
Tikime taipgi, kada susižeidę
Koją į akmenį, žinom, kad akmenys
Tam ir yra – nusimušti kojelėms.
Žvelkit, kaip medis meta šešėlius,
Metam šešėlį ir mes, o ir gėlės.
Jei nėr šešėlio, tai būti nėr galios.
Czesław Miłosz, iš poemos 'Pasaulis', 1943, versta Sigito Gedos
-----
„Peizažas“
Ant kalno žmogelis klūpo,
Aplinkui pasauliai tveriasi –
Štai klonyje rąžosi upė,
Iš medžių burnų virsta garas...
Vis klūpo, o žemė sukasi,
Spinduliai vietoj laiko liejasi –
Širdis jo dangun ištrūkusi
Aukštybėse virva vieversiu...
O kalnu ropoja žolės,
O veidą vis kliudo debesys,
Ir artinas krantas tolimas,
Ir amžiai prabėga, stebisi –
Kad, virš kasdienių rūpesčių,
Virš skurdo, nelaimių ir karo,
Žmogelis ant kalno klūpo...
O angelas lauką aria.
Stankevičius
-----
Rabato
jei kada nors ką nors pamatei visada
ir visur matysi tą patį. visada ten bus anksčiau
pamatyto trupinėlis įmanomas atpjauti tik
pačiu aštriausiu peiliu. jei matai pavargusį
besišypsantį valstietį tolstantį artimiausia
kalva su žagarų ryšeliu vadinasi esi jį
matęs vaikystėje jį tau pamatė tas kuris
buvo tuomet tavimi. jis jį tau išvogė iš visų
dalykų kurių tau nereikia. vadinasi tau
reikia tik to žagarų ryšelio tik tų daiktų ir
eilėraščių kurie irgi buvo tau pamatyti tai
taurioji vagystė be jos mes būtume akli
o jei vis dar nori apie ką nors galvoti –
galvok kodėl pavargęs tolstantis valstietis
šypsosi.
Kęstutis Navakas, Eilėraščiai, "Metai".
-----
Įbridęs
vidury
upės,
stovi
žmogus.
Atrodo,
niekas
jam
lyg
nerūpi –
ramus
stovi
jis
ir,
nejudėdamas,
žiūri,
kaip
juda
plūdė
kaip
plaukia
rūkas.
Jonas Mekas Iš rinkinio 'Pavieniai žodžiai' 1967
-----
Pasakyk, upele, kaip randi tu kelią?
Aš neieškau kelio, aš esu upelė
E. Mieželaitis
-----
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg augštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei: ,,Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti.
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.”
Todėl, nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare, -
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.
Vytautas Mačernis, 1942 m. Šarnelė
-----
Linksmiau!
Po lietaus saulė šypsos
Po nakties diena ateina
Kam liūdėti? Kam blogai jaustis?
Pabaigoje viskas praeina
Tad nenusimink, aukščiau galvą kelk
Jei nukrisi - nusispjauk
Primink sau ir kitiems
Priežasčių šypsotis - daug!
-Pickle_mayo
-----
-----
Kukučio galybė
Klausos Kukutis —
girdi Kukutį.
Kalba Kukutis —
ir supranta,
kad kalba Kukutis.
Sėdi ant suolo Kukutis
ir jaučia,
kad sėdi ant suolo Kukutis.
Žingsniuoja Kukutis
ir žingsniavimas
eina iš jo paties,
ir matymas
eina
iš jo paties
ir galvojimas...
Ir šitaip gyvena Kukutis
ir žino,
kad gyvena Kukutis,
kad jis visas —
pilnas Kukučio.
Marcelijus Martinaitis
-----
RAKTAS
Kažkas man įdavė šį sunkų raktą,
Linksmai pasakęs: - Eik ir atrakink. -
O ką man atrakinti? Skrynią, kaktą,
Vartus į pragarą ar vartelius širdin?
Kažkam tikriausiai šitas raktas tinka,
Kažkur yra ta užkeikta spyna.
Tiktai neaišku, kas ten užrakinta, -
Teisybė? Lobis? Dievo dovana?
Gal polėkis, kursai lakins ir lamdys?
Gal kvaitulys, kuris iškart praris?
Kada man lemta ir kažin ar lemta
Surast tą užraktą ir tas duris?
O gal nėra nei durų, anei vartų,
O raktą įdavė, kaip gyvastį, tik tam,
Kad braučiausi į kuo tamsesnę kertę,
Į kuo slaptesnę širdį sutiktam?
Algimantas Mikuta (Švytuoklė, Vilnius, 1978, p. 7)
-----
SENTIMENTALUS
Kiek sielvarto kiek neišlieto
Apkabinki mane ir raudoki
Plaukia debesys plaukia iš lėto
Ir pilki ir kažkokie graudoki
Gal kas nors pasikeis dar o gal gi
Po lietaus ilgesingo kritimo
Paraudoki įkniaubusi galvą
Į pavargusią mano krūtinę
Gal pakilsi pažvelgsi nustebusi
Prisiminus tik mūsų metus
Ak kaip plaukia kaip plaukia tie debesys
Ak koks ilgas ir lėtas lietus
Antanas A. Jonynas (Metai kaip strazdas, Vilnius, 1977, p.40)
-----
ATODŪSIS
Kaip skaudžiame vidužiemio ore
Iškvėptas šiltas kvapas
Sutirpsta erdvėje
Mūs jausmas,
Išmintis
Ir meilės pažadai.
Pasauly nieks
Be pėdsako nedingsta,
Tačiau vis tiek norėtųsi žinoti,
Ar kam nuo to šilčiau...
Ir vis dėlto aš tyliai -
Tarsi sau - kartoju:
Aš myliu jus.
Alfonsas Maldonis (Kai saulė teka, Vilnius, 1978, p. 145)
-----
BEGALINIS LIŪDESYS
Ant melsvo fono - žvaigždės blyškios.
Naktis kaip ašara šviesi.
O žemėj žydi baltos vyšnios
Ir begalinis liūdesys.
Pavasario gėlė tyli
Žolėj geltoną veidą slepia,
Pasaulis liejasi ir kvepia
Liūdnam mėnulio spinduly.
Danguj apalpę žvaigždės guli.
Naktis betikslė ir šviesi.
O, senas, virpantis mėnuli,
O, begalinis liūdesy!
Henrikas Radauskas
-----
STEBUKLINGA ŽOLĖ
Kaip vaistažolių rinkėjas.
Vis lenkiuos. Vis ieškau, ieškau.
Tos - rečiausios. Stebuklingos.
Legendarinės žolės.
Pieva didelė. Nelengva.
Tarp žolių žolės ieškoti.
Šimtą kartų jau lenkiausi.
Vis ne ta. Ne ta. Ne ta.
Boba žolę ožkai peša.
Viskas paprasta. Ir aišku.
Kemša į didžiulį maišą,
Kas papuola po ranka.
Ji, gal būt, ir mano žolę
Iš netyčių bus išrovus
Man baisu, kad nesuėstų
Tos retos žolės ožka.
Dar baisiau, jeigu iš viso
Pievoje nėra, ko ieškau. -
Tos - rečiausios. Stebuklingos.
Legendarinės žolės.
1968, Algimantas Baltakis (Stebuklinga žolė, Vilnius, 1971, p. 5)
-----
TOKS VAKARAS
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!
(Justinas Marcinkevičius, Raštai I, Vilnius, 1982, p. 91)
-----
tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj
slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo
sustojant ir pakeliant kokį
akmenuką, ryškų ir šlapią
ar kriauklę
tarsi nė nesiklausant
vis tų pačių balsų, vis tų pačių: jūros, vėjo, paukščių
kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs
smėlis, prilipęs prie padų
tikrovė
staiga atsivėrus
1989-1994; Nijolė Miliauskaitė (sielos labirintas, Vaga, 1999)
-----
kažkas many
gerai žino kelią
veda mane, girdžiu
fleitos balsą, nieko
nesibijau, esu kaip vaikas
štai - durys į uždraustą kambarį
pravertos
dar vienas žingsnis, dar
kaip tuščia
galvojau, rasiu lobyną, drėgną ir tamsų, pilną
prikrautą aukso ir brangakmenių, ranka išrašytų knygų
muskuso, smilkalų, kvapniųjų aliejų ir ambros
aksomo, šilkų, brokato, Kašmyro vilnos
pipirų, cinamono, gvazdikėlių, tikrojo šafrano, muskato riešuto, ak ir daugybės
stovylų, nepažįstamų, dieviškų
pats labirinto centras, šitiek sapnuotas
nuo menės raštuotų grindų
veidrodžio šukę pakeliu
kaip šviesu
Nijolė Miliauskaitė (sielos labirintas, Vaga, 1999)
-----
IŠTIKIMYBĖ
Palaimos šviesią valandą
Ar juodu nesėkmės metu
Aš liksiu ištikimas žmogui
Ir sau pačiam.
Yra nematoma jungtis
Tarp mūs visų širdžių,
Ir saulėtą dienovidį,
Ir nykųjį vidurnaktį
Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu.
Po kasdienybės pelenais
Karšta rusena žarija
Kiekvieno mūsų širdyje.
Tegu ji skaidriai įsižiebs
Draugystės šildančiais jausmais
Palaimos šviesią valandą
Ir juodu nesėkmės metu -
Ir tamsią naktį,
Ir šviesią dieną -
Būties akimirką
Kiekvieną ---
Kačerginė
1965.8.19
Vincas Mykolaitis Putinas (V. Mykolaitis-Putinas, Raštai, II tomas, Vilnius, 1990)
-----
Žemės tyla
Kaitri birželio popietė...
Keista ramybė srūva
Tau į kraują,
Į tavo ilgesį ir nerimą.
Kaip niekados
Tu šiandien pajunti,
Kad šią akimirką pasaulyje
Jūs dviese likote -
Tik tu ir žemė.
Ir nieko nebėra daugiau -
Tik tu ir žemė...
Kokia palaima
Nejučiom nukrist į žolę
Ir nieko nieko nespėliot
Ir nemąstyt,
Atmest rankas,
Ramiai žiūrėt į žydrą dangų,
Žvilgsniu paliest
Nebyliąją aukštybę
Ir vėl atgimt -
Šioj žemiškoj tyloj ...
1973
Eugenijus Matuzevičius (Lietuvių poezijos balsai. Vilnius, tyto alba, 2001, p.154)
-----
VAIKO EILĖRAŠTIS
Kai motina vedė mane
Įrašyti mokyklon,
Paklausė:
Kuo noriu būti?
Nesupratau.
Tylėjau.
Juk jau esu,
Kaip tėtis, kaip mama,
Sesuo ir brolis,
Kaip mūs namai,
Akėčios, žagrės,
Šulinys kieme.
Esu,
Kaip tas gandralizdis
Ant kluono,
Kaip sodas,
Jovarų eilė
Ir tyloje laukų laukai,
Kaip saulė,
Vilkavišky tekanti,
O nusileidžianti Varbaly...
Ir motina
Vargu ar nujautė
Šį mažo vaiko
Eilėraštį.
Kazys Bradūnas (Duona ir druska, Vaga, 1992)
-----
POŽEMINĖS UPĖS
Neturi upės šios vardų.
Jos tyliai srūva be krantų.
Jos neatspindi debesų.
Kur teka jos - nyku, tamsu.
Žuvėdra nepalies sparnu
Liūdnų patamsio vandenų.
Į jas mergaitės nežiūrės.
Žarom jos niekad nežėrės.
Bet jų vanduo, švarus, vėsus,
Maitina šulinius visus.
Jos kantriai teka po žeme,
Ar vasara bus, ar žiema.
Tik kartais slegiamos tamsos,
Šaltiniais prasiveržia jos.
Ir žvelgia lyg akis skaidri
Šaltinis miško vidury.
1964
Algimantas Baltakis (Lietuvių poezijos balsai, 2001, p. 160)
-----
JEIGU MANO GYVENIMAS...
Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną,
Kur paslystant
Atsiveria
Bedugnių gelmė,
O suklumpant
Atsiveria žaizdos, -
Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną,
Kur aš viena ranka stveriuos
Aukščiau užkopusios rankos,
O kitą ištiesiu
Kopiančiam paskui save, -
Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną,
Kur reik žvelgti nuolat į priekį,
Nes kas dairos atgal,
Tas netenka pusiausvyros
Ir nurieda žemyn, -
Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną,
Ir kasdien,
Su kiekvienu žingsniu
Mano išvysta
Vis platesnius horizontus,
Ir aš vis aiškiau pamatau
Šviesujį saulės veidą, -
Jeigu mano gyvenimas - kopimas į kalną,
Aš mirt privalau tik viršūnėje!
Vytautas Bložė (Lietuvių poezijos balsai, 2001, p. 172)
-----
VAKARO RAMUMA
dėkok už dieną tarsi tau vienam sutvertą
ir nusilenk žemai į keturias puses
šįvakar ir už visą savo laiką nes
kas žino gal nebus jau kito karto
dėkot už dieną vien tik tau sutvertą
o ypač pasimelst už tas dienas
kurios manei gyvenimo nevertos
Donaladas Kajokas (Meditacijos, 1997, p. 252)
-----
APIE RUDENĮ IR PER DIDELIUS BATUS
Įsigijau per didelius batus.
Nėr ko norėt - ne vaikas, nepriaugsiu
ligi jų dydžio, teks - kol nesuplyš -
šlepsėti jais rudens metu bjauriausiu.
Lig batų dydžio nepriaugt - menka
bėda, kur kas prasčiau, kai spausti ima
ar klaipos į šalis per dideli,
deja, ne batai mūsų, o troškimai.
Nėr ko norėt - ne vaikas jau esu,
ir netgi ne jaunuolis, - lietuj lyjant
lėtai šlepsiu molingu takeliu -
taip grįžta senis, perkėlęs galviją.
Donaldas Kajokas (Meditacijos, 1997, p. 191)
-----
VASAROS ŽIEDAS
Mažas, visų baramas laukų vijokli,
kvietį apsivijęs,
saulės ir lietaus taip pat ištroškęs,
kaip ąžuolas, kaip kregždė, kaip aš...
Nušvitai -
taip nereikalingai! -
rožiniu vainiklapiu
trumpos vasaros
ilgai dienai.
Kol pakirs geležis,
Žinok, -
Be tavęs
Nepilna būtų žemė.
1975
Janina Degutytė (Raudonoji upė, 2013, p. 164)
-----
Auksinė sruzdėlė
Kokia iš tų eilėraščių nauda?
Ir kam juos tie poetai nuolat kuria?
Naudingas daiktas – dviratis, lazda,
plaktukas, duona, batai ar kepurė.
O kas iš tų eilėraščių dailių?
Iš jų sriubos, nei košės neišvirsi,
Neatsipjausi kaip dešros peiliu
Ir į vartus galingai neįspirsi.
Neprisileisi tu iš jų sulos,
sausainių ar pyrago neiškepsi,
nesaugos kiemo, priešo neaplos,
o jų paskaitęs genijum netapsi.
Jais nepašersi kiaulių, nei kačių,
ir nepadės jie tau, kai skauda dantį.
O jeigu atvirai, tai aš jaučiu,
kad galima visai be jų gyventi.
Bet kartą aš eilėraštį skaičiau,
už lango lijo, taip lengvai ir smulkiai,
ir tapo viduje kažkaip keisčiau,
lyg būtų ant širdies nukritus dulkė,
tokia lengva, mažutė ir jauki,
lyg skruzdėlė auksinė nuropotų,
lyg suptųs plūdė vakaro aky,
ir skonis burnoje – mamos kompoto...
Ir jeigu atvirai, tai privalau
Sutikt, kad daug kas ir be to gyvena.
Bet argi tai gyvenimas, brolau,
Kai niekas tau širdies nepakutena?
Daiva Čepauskaitė (Baisiai gražūs eilėraščiai, 2017)
-----
Anglų humoras
Gamta ir dėsniai jos neaiškūs buvo nuo senų laikų.
Bet Dievas tarė: „Newton tebūnie!“, ir visa tapo tuoj aišku.
Labiausiai buvo velnias nepatenkintas tuo,
Jis tarė: „Einstein tebūnie!“ ir taip grąžino status quo.
*
Pone N., su jūsų nuomone aš sutinku,
Kad poetą bet kurį mes galime laikyt kvailiu,
Bet jūsų asmeniu parodyt būtų ne pro šalį,
Kad ne kiekvienas kvailas ponas poetu būt gali.
Vytautas Mačernis, 1944.III.10
-----
NEMUNAS
Su Nemunu
Pateka saulė.
Su Nemunu
Leidžias toli.
Prie Nemuno
Mano pasaulis,
Prie Nemuno
Mano šalis.
Su Nemunu
Ašarą plovėm,
Su Nemunu
Griovėm stabus.
Prie Nemuno
Buvom senovėj
Ir būsim,
Kol Nemunas bus.
Su Nemunu
Žemėn įaugom,
Įleidom galingas
Šaknis.
Ir motinos
Lopšius kol saugos –
Iš čia
Neišdegins ugnis.
Su Nemunu
Pateka saulė.
Linguoja lopšinė
Laisva.
Prie Nemuno
Mano pasaulis –
Gimtoji šalis
Lietuva.
Paulius Širvys
-----
LAUKIMAS
Tikim dieną - tikrą, neapgaulią,
Regim dangų nebe debesy,
Laukiam rytdienos kuri kaip saulė
Užtekėtų didelė, šviesi!
Laukiam balso nebe vakarykščio,
Kurs kaip aitvaras naktyj pasivaidens,
Tikim oro pranašais ir pranašyščių
Viltimi gyvenam lig rudens.
Žemę rudeninę lietūs merkia,
Žinom - ji pabus ir vėl žaliuos,
Sikamorų šakos miesto parke
Pumpurus sukraus ir vėl paukščius vilios.
Laukiam rytdienos ir nepaliaujam
Ja tikėti: ji bus jauna, šviesi.
Ir nuo rytoj iki vakaro keliaujam
Klausinėdami: ar jau buvau ar jau esi?..
Bernardas Brazdžionis „Poezijos pilnatis“ 1970
-----
Žiemos pasaka
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.
Henrikas Radauskas