mielas būsimas skaitytojau, perestroikos diena išaušo po dešimtmetį „Juodo šuns“ darbuotojus alinusio širdies sopulio. Dėl neišmatuojamo interesantų gerumo ilgainiui sukaupėme tūkstančius daugiausiai sovietmečiu leistų knygų, parašytų rusų kalba. Visa laimė, kad deficito laikai seniai praeityje: bananų yra – o kurgi dar, jeigu ne jų dėžėse, rastume vietos sandėliuoti tiek į lentynas nebetelpančios literatūros! Matai, mielas būsimas skaitytojau, aktualijos ir prioritetai keitėsi, o ką bepasakoti apie augančius jaunuolius, nepažįstančius kirilicos rašmenų. Rusiškų knygų apyvarta nuolat krinta, išminties apytaka slopsta, todėl tapome knygnešiais, nešiojančiais leidinius iš vieno garažo į kitą.
Ak, akivaizdu, kad „Juodo šuns“ bėdą respublikos estrados korifėjus Antanas Šabaniauskas apdainavo jau anuomet:
Visa teisybė glūdi dainuojančio vyro lūpose: niekada nežinai, kada tavąją laimę pasisavins kitas. Antai, Lietuvoje meilė rusiškai plunksnai prigeso, mat vietoje atsidavimo originalui užsimezgė potraukis vertėjams. Tad nūdienoje mylimos knygos rytoj gali būti tiesiog nurašytos dėl pasibaigusio galiojimo, o jų krūvos – nė kandžių nesuvilioti. Tik visa tai toli gražu nereiškia, jog devalvavusi literatūra, kaip Vakarų tėvas Herakleitas sakė, „už mėšlą išmestinesnė“, tai yra savaime nevertinga!
Užtai vasario 10–13 dienomis minėta tarpgaražinė knygnešystė vainikuojama ne tik paskutiniu sekmadieniu, o ir ketvirtadienio, penktadienio, šeštadienio atsisveikinimo bei naujo gyvenimo tango. „Studium P“ erdvėje apleistas knygas rusų kalba traukiame iš bananinių dėžių bei, tardami jų pertekliui dasvidaniya, Jus visus kviečiame: imkiet ir skaitikiet. Knygų, vadinasi, ir išminties, dalinsime tiek, kiek Jums pavyks panešti. Mokslo tarnautojai konstatuoja kapitalizmo kryžių velkančių žmonių, mūsų ir Jūsų, mielieji būsimi skaitytojai, kultūrinį nuosmukį. Taigi, skaitydami nepamirškite permanyti, ar dviejų tonų literatūros užmarštis nėra per daug prabangi statistika.
Iš kitos pusės, ar du tūkstančiai kilogramų knygų visada reinkarnuojasi į du tūkstančius kilogramų intelekto masės? Prisikėlimu iš mirusiųjų tiki maža liaudies dalis, bet bandyti kol kas niekas nedraudžia. „Šiandien ne laikas išmetinėti“, – niūniuojame su Šabaniausku, tačiau be vilties vėl aktualizuoti jo turinį maža ką nuveiksi su nedaug kam reikalingu leidiniu. Ypač tada, kai informacijos apimtys ir taip gerokai viršija normą, mielas būsimas skaitytojau! Galop kiekviena knyga vis vien sakralizuojama, o susidorojimas su ja grasina sąžinės priekaištais be atodairos į tai, kiek joje glūdi ko naudinga. Padėtis kontroversiška: ir gaila be galo, ir krosnis lyg gelbėtoja sapnuose vaidenasi.
Mielas būsimas skaitytojau! Pasverki problemą pats. Tavoji (vaduotojo, budelio ar stebėtojo) rolė šiose paradoksaliose apeigose yra pasirinktinė.
Milda Bangardavičiūtė
