Dasvidaniya knygų pertekliui!

Dasvidaniya knygų pertekliui!

 
 
„Juodas šuo“ nebetarnaus knygų pertekliui – tariame dasvidaniya
 
 
KNYGYNUI „JUODAS ŠUO“ PRIKLAUSANČIOS RUSIŠKOS LITERATŪROS KIEKIS YRA 2 TONOS.
 
 
SUVESTINĖ LIAUDŽIAI:
 
37 kg. Sovietmečiu milžiniškais tiražais leidžiamos knygos.
26 kg. Personalinės piliečių sekcijos nuo to lūžte lūžta.
576 kg. Istorijos bėgsme mąžta skaitančiųjų rusiškai gretos. Be to, nepriklausomoje respublikoje tokia literatūra ne visada pagrįstai, bet visgi nuvertėja tiek materialine, tiek idėjine, tiek mentaline prasmėmis.
375 kg. Žmonės ryžtasi rusiškomis ir kitomis, į kompaniją tinkančiomis, knygomis atsikratyti.
53 kg. Išmesti nevalia, nes knyga juk geriausia draugė. Karštos bulvės principu jos perduodamos tiems, kurie visada svetingi, – bukinistams.
69 kg. Šios literatūros paklausa nekyla, todėl skaitytų knygų knygynai tampa jos likimo kalviais.
188 kg. Rusiško žodžio menas dulka skaitomas pernelyg retai.
101 kg. Bukinistai, prieš tai sukalbėdami „Sveika Marija“, oi, tiksliau – nusispjaudami per petį, ryžtasi dulkes nupūsti... bei atiduoti rusiškas knygas į makulatūros surinktuves.
87 kg. Visuomenė, nors vengianti tokios literatūros, skandalingai pasipiktina.
49 kg. Skaitytų knygų knygynai, vienu metu besijausdami ir žinių šventovėmis, ir užgriozdintais sandėliais, piktinasi liaudies pasipiktinimu.
439 kg. Galų gale šviesa nustelbia nesutarimų debesis... Štai „Juodo šuns“ bukinistai taria dasvidaniya kirilicai – atsisveikina su knygomis rusų kalba per kolektyvinį ritualą. Metas taikiai perestroikai!
  

 

 
SUVESTINĖS KOMENTARAS:

 

mielas būsimas skaitytojau, perestroikos diena išaušo po dešimtmetį „Juodo šuns“ darbuotojus alinusio širdies sopulio. Dėl neišmatuojamo interesantų gerumo ilgainiui sukaupėme tūkstančius daugiausiai sovietmečiu leistų knygų, parašytų rusų kalba. Visa laimė, kad deficito laikai seniai praeityje: bananų yra – o kurgi dar, jeigu ne jų dėžėse, rastume vietos sandėliuoti tiek į lentynas nebetelpančios literatūros! Matai, mielas būsimas skaitytojau, aktualijos ir prioritetai keitėsi, o ką bepasakoti apie augančius jaunuolius, nepažįstančius kirilicos rašmenų. Rusiškų knygų apyvarta nuolat krinta, išminties apytaka slopsta, todėl tapome knygnešiais, nešiojančiais leidinius iš vieno garažo į kitą.

 

Ak, akivaizdu, kad „Juodo šuns“ bėdą respublikos estrados korifėjus Antanas Šabaniauskas apdainavo jau anuomet:

Šiandien ne laikas išmetinėti –
Meilė pasibaigė!
Atėjo kitas, turtingas,
Už mane geresnis
Ir laimę jis išvogė mums.
 
Vieno tik trokštu, vieno maldauju,
Vieno prašau tavęs:
Duok man šią dieną žavingą
Ir jau paskutinę,
Paskiau te sau griūva dangus!
 
Paskutinį sekmadienį...
Šiandien mes išsiskirsim
Ir apleisim viens kitą
Jau amžinai.

 

Visa teisybė glūdi dainuojančio vyro lūpose: niekada nežinai, kada tavąją laimę pasisavins kitas. Antai, Lietuvoje meilė rusiškai plunksnai prigeso, mat vietoje atsidavimo originalui užsimezgė potraukis vertėjams. Tad nūdienoje mylimos knygos rytoj gali būti tiesiog nurašytos dėl pasibaigusio galiojimo, o jų krūvos – nė kandžių nesuvilioti. Tik visa tai toli gražu nereiškia, jog devalvavusi literatūra, kaip Vakarų tėvas Herakleitas sakė, „už mėšlą išmestinesnė“, tai yra savaime nevertinga!

Užtai vasario 10–13 dienomis minėta tarpgaražinė knygnešystė vainikuojama ne tik paskutiniu sekmadieniu, o ir ketvirtadienio, penktadienio, šeštadienio atsisveikinimo bei naujo gyvenimo tango. „Studium P“ erdvėje apleistas knygas rusų kalba traukiame iš bananinių dėžių bei, tardami jų pertekliui dasvidaniya, Jus visus kviečiame: imkiet ir skaitikiet. Knygų, vadinasi, ir išminties, dalinsime tiek, kiek Jums pavyks panešti. Mokslo tarnautojai konstatuoja kapitalizmo kryžių velkančių žmonių, mūsų ir Jūsų, mielieji būsimi skaitytojai, kultūrinį nuosmukį. Taigi, skaitydami nepamirškite permanyti, ar dviejų tonų literatūros užmarštis nėra per daug prabangi statistika.

Iš kitos pusės, ar du tūkstančiai kilogramų knygų visada reinkarnuojasi į du tūkstančius kilogramų intelekto masės? Prisikėlimu iš mirusiųjų tiki maža liaudies dalis, bet bandyti kol kas niekas nedraudžia. „Šiandien ne laikas išmetinėti“, – niūniuojame su Šabaniausku, tačiau be vilties vėl aktualizuoti jo turinį maža ką nuveiksi su nedaug kam reikalingu leidiniu. Ypač tada, kai informacijos apimtys ir taip gerokai viršija normą, mielas būsimas skaitytojau! Galop kiekviena knyga vis vien sakralizuojama, o susidorojimas su ja grasina sąžinės priekaištais be atodairos į tai, kiek joje glūdi ko naudinga. Padėtis kontroversiška: ir gaila be galo, ir krosnis lyg gelbėtoja sapnuose vaidenasi.

Mielas būsimas skaitytojau! Pasverki problemą pats. Tavoji (vaduotojo, budelio ar stebėtojo) rolė šiose paradoksaliose apeigose yra pasirinktinė.

 Milda Bangardavičiūtė

 

 

 


0 comments

palik komentarą